STANISLOVAS
BOHUŠAS-SESTŠENCEVIČIUS

(1869–1927)

Projektas LT-PL-5R-389 finansuojamas
Interreg Lietuva-Lenkija lėšomis

Paveiksle vaizduojama Vilniaus gatvelėje stoviniuojančių žmonių grupelė, laukianti nemokamo maisto. Tarp jų nėra bendrumo jausmo. Kiekvienas neša savo pažeminimą pats. Žiūrovus irgi lydi diskomforto jausmas. Paveikslas didelis, tad beveik natūralaus dydžio veikėjai stovi netoli žiūrovo. Iš abiejų pusių kompoziciją uždaro namų sienos, sudarančios siaurą gatvelę. Tai sukuria slegiantį įspūdį.
Kompozicija padalinta į dvi dalis. Pirmas planas nutapytas sunkiais pilkais ir rudais tonais, antras apšviestas saulės, pagyvintas grynomis raudono stogo dėmėmis ir lašišos rausvumo bažnyčios fasadu prisotinto mėlyno Vilniaus dangaus fone. Kontrastą tarp šių erdvių – žemiškosios ir dvasiškosios – švelnina tarpinė zona, su tankios lapijos žaluma ir kobalto atšvaitais ant namo sienos.
Tamsios apatinės dalies ir pakeltos į dangų, šviesios, saulės apšviestos viršutinės dalies sugretinimas, gali būti interpretuojamas kaip žemiškumo ir šventumo kontrastas arba kaip kartu egzistuojančių gyvenimo sferų vaizdas. Kuri interpretacija yra teisinga, juk bažnyčia 1918 m., kai buvo sukurtas paveikslas, jau daugelį metų stovėjo apleista, o vienas kitam prieštaraujančius pasaulius jungia subtilūs tapybos sprendimai – rausvi langeliai ant senutės mantijos, gelsva skėčio rankena, kurią ji laiko, bliko baltumas laikraščių pardavėjo akyje, auksiniai atspindžiai ant sagų. Spalvinga ir saulėta viršutinė dalis pagyvina tamsią ir pilką apatinę dalį.
Paveikslas sukurtas sunkiu ir miestiečiams, ir autoriui metu. Pirmasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą, kuri miesto gyventojams reiškė netikrumą – badą ir rytojaus nežinią, pavojaus gyvybei jausmą, o asmeninėje, tolimesnėje perspektyvoje – nerimą dėl miesto likimo ateityje, valstybinę miestiečių priklausomybę. Šie jausmai lydėjo menininką, kuris sugebėjo taip įtaigiai juos pavaizduoti.
Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius panaudojo netikėtai didelę drobę tokiai nereprezentacinei, kasdienei temai pavaizduoti. Ar tokiu būdu norėjo pavaizduoti paprastus karo meto Vilniaus gyventojus kaip didvyrius, matydamas jų skausmą ir vargą. Galbūt tuomet paveikslas perteikė gilų humanišką turinį.