Impromptu [Verkianti moteris]

Paveikslas įeina į lenkų modernizmo tapybos kanoną. Spalvinę kompoziciją autorius pagrindė didele juoda dėme, neramia, banguota gulinčios moters sijono linija, suderinta su jos palaidinės baltumu. Kėdžių sėdynių raudonumas apgaubia verkiančią saugia aura. Pro kairiajame viršutiniame kompozicijos kampe esantį langą skverbiasi auksinė šviesa, apglobianti kambarį šiltu spindesiu. Neviltis kaip priešprieša saugumui, balta spalva – juodai, tamsa – šviesai, tiesi otomane linija – banguotoms kėdžių atramoms, šilta pro langą sklindanti šviesa – sieną slepiantiems šešėliams ir sijono juodumui. Vaizdas, atsiskleidžiantis prieš žiūrovo akis, netelpa į rėmą (lango fragmentas, paveikslo kraštais nupjauta kėdė ir otomane, rodoma tik dalis kambario, kuriame yra moteris), suteikia kompozicijai ypač intymų, psichologiškai autentišką pobūdį – žiūrovui susidaro įspūdis, kad viską stebi iš arti, betarpiškai, tačiau diskretiškai.
„Impromptu” – tai muzikinis terminas. Reiškia interliudiją, t. y. muzikinę pauzę tarp teatro spektaklio aktų. Tai provokuojantis pavadinimas, šiuo atveju įgaunantis simbolinį turinį ir visiškai atspindintis psichologinį scenos pobūdį. „Impromptu” herojė lyg sustingo tarp kai kurių jos gyvenimo užsiėmimų, o šį intymų momentą užpildo tik jos emocijos. Tarp kasdienybės teatro aktų yra interliudija, kurią šioje scenoje užpildo ašaros.
XIX-XX amžiaus sandūroje buvo iš naujo vertinamas moters vaidmuo. Šalia motinos, atminties saugotojos, gyvenimo davėjos, matronos, žmonos, spinduliuojančios grožiu ir turtingu apdaru, atsirado fatališkos, naikinančios, gundančios ir vyrus pražudančios moterys. Šalia jų ir tos pražuvę, pasidavę demoniškų gundytojų įtakai, bet ir laisvos, laimingos, gražios. Visuomeninė, reprezentacinė moters portreto funkcija užleido vietą intymiam, individualiam įvaizdžiui. Jas tapė natūralioje, kaip manyta, aplinkoje – salone, sode, tarp žydinčių parko gėlių, aplinkoje leidžiančioje natūraliai perteikti išorinio spaudimo nepaveiktą asmenybę. Tokiuose portretuose menininkai atrasdavo savo jautrumą ir sąžiningumą. Piešdavo žmonas, mūzas intymiose situacijose – joms šukuojantis plaukus, rytą geriant kavą, puošiantis. Drobėse įamžindavo pastebėtas scenas – draugių pokalbius, flirtą kavinėje, gilaus liūdesio valandėles. „Impromptu” dera su šia modernistinio požiūrio į moteris tendencija. Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius atskleidžia tai ypač gražiai ir švelniai. Parodo žiūrovui moters emocijų paslaptį, nepažeisdamas jos erdvės. Šis darbas, toks išsiskiriantis menininko kūryboje, jį parodo kaip vieną įdomiausių ir jautriausių lenkų modernizmo menininkų.